Žmogus be savybių

Serija „Kultinės knygos“ „Žmogus be savybių“ – bene intelektualiausias XX a. romanas, tapęs moderniosios literatūros klasika. Jis toks pat reikšmingas kaip J. Joyce’o, M. Prousto kūriniai, artimas T. Manno, H. Hessės, F. Kafkos prozai. M. Kundera yra pasakęs, kad tai jo šimtmečio knyga, proveržis romano istorijoje – iki tol nėra buvę kito tokio kūrinio, kur mąstymas užimtų tiek vietos. I tome veiksmas nukelia į XX a. pr. Austrijos sostinę Vieną. Aukštuomenė ruošiasi paminėti 70-ąjį imperatoriaus valdymo jubiliejų ir ieško būdų, kaip jį įamžinti pabrėžiant Austrijos savitumą ir pranašumą prieš Vokietiją. Pagrindinis knygos herojus Ulrichas – trisdešimt dvejų metų, praeityje garsus matematikas, inžinierius, kariškis, po ilgų klajonių pakeitęs gyvenimo būdą, sugrįžęs į Vieną tam, kad daug ką išsiaiškintų. Visi romano veikėjai įsitraukę į savo susikurtą tikrovę, o Ulrichas kaip tik laikosi atokiau ir kritiškai vertina gyvenimo realybę, intensyviai ieško savęs. Jis svarsto: „Žmogus, kuris trokšta tiesos, tampa mokslininku; žmogus, kuris nori leisti išsilieti savo subjektyvumui, matyt, tampa rašytoju; bet ką daryti žmogui, kuris nori to, kas yra tarp vieno ir kito?“, todėl pasirenka „tarp“ būseną, kurią pavadina „eseistiniu gyvenimu“. Robertas Musilis (1880–1942) – austrų rašytojas, literatūroje vokiečių kalba laikomas modernizmo klasiku, nors jau seniai pripažintas, dar tik atrandamas Europoje ir visame pasaulyje. Į lietuvių kalbą išversta jo pirmoji knyga „Auklėtinio Terleso sumaištys“ ir „Žmogus be savybių“ – reikšmingiausias Musilio kūrinys, rašytas ilgiau nei 20 metų.